Nežinau, ar tau pažįstamas tas jausmas, kai peržiūrinėji nuotraukas telefone ir viskas atrodo… per daug kasdieniška? Viena akimirka prie kavos puodelio, kita – susivėlęs veidas ryte, dar kita – vaikas, sugrūdęs veidą į kameros objektyvą. Nėra jokio „perfect light“, jokio filtro, jokio fotografo. Tiesiog aš, mano diena ir telefonas.
Ilgą laiką galvojau, kad, jei noriu papuošti namus nuotrauka ant drobės, turiu eiti į studiją: pasidažyti, pasipuošti, šypsotis taip, kaip reikia, ne taip, kaip norisi. Ir tik tada – jau galima tą vaizdą „padėti“ ant sienos. Nes juk „fotodrobės turi atrodyti profesionaliai“. Na, bent jau taip maniau.
Kaip netikėta akimirka tapo paveikslu
Viskas pasikeitė visai atsitiktinai. Vieną savaitgalį sėdėjau ant grindų su dukra – ji mane mokė „kaip reikia piešti katiną“. Tą momentą užfiksavo mano vyras – net neplanavęs, tiesiog greit spustelėjo telefoną. Nespėjau nė sušukuoti plaukų ar atsitaisyti veido – žinai, kaip būna. Vėliau tą nuotrauką įkėliau į „Instagram“ su paprastu komentaru: „mokausi iš geriausių“. Sulaukiau daugiau reakcijų nei kada nors anksčiau.
Bet tikrasis lūžis įvyko tada, kai nutariau tą nuotrauką atspausdinti ant drobės. Be jokio redagavimo, be filtrų. Tiesiog natūrali akimirka – aš, mano vaikas ir mūsų chaotiška sekmadienio popietė. Kai gavau fotodrobę, sustingau. Ji buvo tokia gyva, tokia tikra, kad net atrodė – kvapas iš tos dienos grįžo kartu.
Kodėl verta nebijoti netobulumo
Nuo tada pasikeitė mano požiūris į tai, kas vertinga. Fotodrobės man dabar nėra apie tobulą kadrą – jos apie jausmą. Apie kvapą, garsą, emociją, kurią galbūt net pamiršai, bet žvilgtelėjus į vaizdą, viskas grįžta.
Pamenu, kai draugė man sakė: „Bet man visos nuotraukos telefone tokios neapgalvotos…“ Ir aš jai atsakiau: „Būtent todėl jos ir tikros.“ Mūsų gyvenimas nėra studija. Mes nespėjame pozuoti, kai vyksta tai, kas svarbiausia. Ir dažniausiai, kai kažkas tikrai ypatingo nutinka – telefonas po ranka. Tad kodėl neįamžinti to ant drobės?
Įdomiausia, kad būtent tos „nefotogeniškos“ akimirkos dažniausiai sukelia daugiausia šypsenų. Kai svečiai pamato mūsų fotodrobes, niekas neklausia, kur daryta fotosesija. Jie sako: „Čia JŪS. Tikri.“
Gyvenimas neturi būti „retušuotas“, kad būtų vertas vietos ant sienos
Jeigu šiuo metu telefone turi nuotrauką, kuri tau kelia emociją – ji jau verta drobės. Nesvarbu, ar ji šiek tiek neryški, ar tu ten ne „idealioje“ pozoje. Svarbu, ką ji tau reiškia.
Mes per ilgai gyvenome manydami, kad menas turi būti tobulas. Bet geriausias menas – tai mūsų tikras gyvenimas. Ir kartais, kad sukurtum paveikslą, nereikia nei teptuko, nei brangaus objektyvo. Užtenka telefono ir akimirkos, kuri tau brangi.
Ir žinai ką? Jei reikėtų rinktis tarp studijinės fotosesijos ir tos vienos nuotraukos, kurioje mano vaikas piešia man ūsus flomasteriu – spėk, kurią pasikabinčiau ant sienos? Aišku, kad antrą. Nes menas neturi pasakyti „pažiūrėk, kaip gražiai“, jis turi sakyti „pažiūrėk, kaip TIKRAI“.
Beje, jei jau pradėsi žiūrėt į savo telefono galeriją kaip į būsimų paveikslų archyvą – perspėju, sienų gali pritrūkti greičiau nei gigabaitų.
Parašykite komentarą